Edukacinė programa ,,Kai eglutė namuose“ Jono Basanavičiaus tėviškėje

    Advento laikotarpiui nepastebimai persiritus į antrąją pusę ir aplinkui žaliuojant visiškai ne kalėdiškai atrodantiems laukams, su septintos ir devintos klasės moksleiviais išsiruošėme į jaukiame Bartninkų seniūnijos, Ožkabalių kaimo kampelyje įsikūrusią J. Basanavičiaus tėviškę, kur dalyvavome smagioje, Kalėdomis kvepiančioje edukacinėje programoje ,,Kai eglutė namuose“.
    Pirmojoje programos dalyje sužinojome daug įdomios informacijos apie eglutės žaisliukų atsiradimą, jų gaminimą bei besikeičiančias žaisliukų tradicijas. Mums buvo naujiena, jog pirmųjų eglutės žaisliukų tėvynė yra ne Vokietija, kaip daugelis mano, o Latvijos sostinė Ryga. Pirmieji žaisliukai paminėti Rygos rašytiniuose šaltiniuose dar 1510 m., o į Lietuvą eglutės žaisliukai atkeliavo dviem metais vėliau nei gimė J. Basanavičius, t.y. 1853 metais.
    Iš pradžių žaisliukais buvo puošiamos tik eglutės mokyklose. Tik 1920-1930 m. ,,eglutės“ žaisliukais masiškai buvo pradėtos puošti ir namuose. Žodis ,,eglutės“ parašytas kabutėse, nes iš pradžių buvo puošiamos ne žaliaskarės miško eglės, o tik rugių pėdai, kiek vėliau – už balkio užkištos eglių šakelės. Pirmieji žaisliukai buvo gaminami iš šiaudų – tai lengvučiai, snaiges primenantys ,,reketukai“ bei lengvai plazdenantys šiaudiniai paukščiukai. Girliandos buvo gaminamos iš popieriaus, dažniausiai – iš senų laikraščių ar uogų, pavyzdžiui, spanguolių, ir netgi kūčiukų. Mus sudomino tai, kad žvakidžių vietoje sėkmingai pasitarnaudavo išskobtas obuolys ar burokas. Kiek vėliau į madą atėjo iš nuo kūčiukų likusios tešlos iškepti žaisliukai. Ir kokių tik žaisliukų nenulipdydavo iš tešlos – stirniukus, saulytes, įvairius gyvūnėlius bei kitokias figūrėles. Tačiau vaikai žaisliukų gaminime praktiškai nedalyvaudavo: žaisliukus gamino suaugusieji, o vaikai galėdavo tik pasigrožėti stebėdami gaminimo procesą iš šalies. Taip pat buvo populiaru puošti eglutes su natūraliais iš gamtos paimtais žaisliukais – raudonskruosčiais rojaus obuoliukais, kankorėžiais, nudažytais giliukais, šiaudiniais žaisliukais. Žaisliukus gamindavo netgi iš atolo ar plunksnų.
    Iš tautodailininkės pasakojimo sužinojome, jog žaisliukai buvo gaminami netgi iš išpūsto kiaušinio lukšto. Tokie išpūsti lukštai, apklijavus juos spalvingais popierėliais, virsdavo žaviomis kiaulytėmis, pelėdžiukais, vėžliukais, Dievo karvytėmis. Šių žaisliukų gaminimas reikalavo ypač daug kruopštumo, atidumo, švelnumo. Lakios žmonių fantazijos dėka eglutės žaisliukais virsdavo netgi riešutėliai, kūčiukai, saldainiukai, sausainėliai, blizgantys saldainių popierėliai.
    Pagal senąsias tradicijas eglutė buvo puošiama Kūčių dieną, kad namiškiai pajaustų tą tikrąją šventinę dvasią, ir nupuošiama per Trijų Karalių šventę.
    Antrojoje edukacinės programos dalyje turėjome puikią progą patys atskleisti savo kūrybines galias gamindami žaisliukus iš cinamonu kvepiančios tešlos bei kankorėžių. Ir kokių gi grožybių tik nenulipdėme – ir šuniukų, ir širdelių, ir pasagėlių, ir žmogeliukų... Kankorėžiai mūsų rankose pavirto pačiomis įvairiausiomis būtybėmis: pelėdžiukais, žmogeliukais, girinukais, monstriukais, damomis.
   Į mokyklą sugrįžome linksmai nusiteikę, nešini cinamonu bei gaiviu eglių sakų kvapu kvepiančiais eglutės žaisliukais, kuriais ne tik nudžiuginome savo tėvelius, bet ir papuošėme savąsias eglutes.

Nijolė Kaleininkienė, 7 klasės vadovė

ivyka
ivyka1
ivyka10
ivyka11
ivyka12
ivyka13
ivyka2
ivyka3
ivyka4
ivyka5
ivyka6
ivyka7
ivyka8
ivyka9
01/14 
start stop bwd fwd