2013 m. spalio 30 d.,

Marijampolė

Labas, mano drauge,

                      Žinau, jog tau šis laiškas bus netikėtas ir nelauktas. Kodėl tau rašau? Lig šiol negaliu pamiršti mūsų miestelyje vykusios Joninių šventės – tą vakarą aš pamačiau tave pirmą kartą. Sutrikusi tu stovėjai šokių aikštės nuošaly, aplink griaudėjo tranki muzika. Nedrąsiai priėjau arčiau tavęs. Ne iš karto supratau, kad esi kitokia. Leidosi saulė, labai graži, oranžinė. Vaizdas buvo nuostabus. Aš žavėjausi tuo vaizdu, aikčiojau ir įsijautusi aiškinau tau, kaip tai gražu. Tu žiūrėjai, žiūrėjai ir staiga paklausei: ,,O ką sako saulė?“ ,,Nieko nesako, o ką ji gali sakyti? Kvailas klausimas“. Tu nesupratai, kaip taip gali būti. Visi žmonės tau nuolat sakydavo, kad paukšteliai gražiai gieda, medžiai ošia, o vėjas ūžia. Tu negalėjai patikėti: jeigu iš nieko atsiranda garsas, tai nejau saulė, tokia didelė ir graži, nieko nesako? Tuomet nežinojau, ką tau atsakyti. Nežinojau, kad esi ta, kuri kalba rankomis ir girdi akimis. Nežinojau, kad muziką tu suvoki kitaip nei aš ir kad tau nepatinka triukšmas (tai daug spalvų, daug nereikalingų judesių, daug disharmonijos). Nesupratau tavęs. Ir neturėjau ką pasakyti, kai atvirai paklausei, kas man svarbiau – meilė ar muzika. Gūžtelėjau pečiais ir nuėjau palikusi tave ir vėlei vieną.

                       Tas vakaras, tos tavo akys ir tie keisti klausimai ilgai man nedavė ramybės. Šiandien pabandysiu tau paaiškint, ką man reiškia muzika. Gerai įsidėmėk: ,,Muzika - trys skiemenys. Šešios raidės. Vienas žodis. Vienas žodis ir tūkstančiai emocijų...“ Muzika - didelė mano gyvenimo dalis. Kartais ji man nesvarbi ir mažai ką reiškia, kartais ji tiesiog užvaldo mane visą, kartais ji būna nervinanti, įkyri, bet ji visada buvo ir bus tas nuostabus dalykas, praskaidrinantis mano mintis ir jausmus, leidžiantis suprasti, kokia trapi ir pažeidžiama esu.

                      Rašydama šį laišką, aš klausausi muzikos. Rytą atsikėlusi (aišku, jei tik nepramiegu!) pirmiausia pasileidžiu savo mėgstamą dainą, dažniausiai tą pačią Zaz ,,La Fee“. Ši daina kaskart priverčia mane ,,plačiai atmerkti akis“, na, supranti, kitomis akimis pažvelgti į pasaulį. Aš dievinu šią prancūzę ir jos dainas, nors, tiesą pasakius, nesuprantu nė vieno žodžio. Tai nesvarbu. Svarbu, kad ši muzika  mane sukrečia iki sielos gelmių, leidžia pakilt, pažvelgt, kas ten, toli už debesų,  ir bloškia atgal į realybę. Ilgesys ir graudumas, meilė ir vaikiškos svajos – visa tai susipina į viena. Ir nesvarbu, kad ir vėl pavėluosiu į pirmąją pamoką. Ir kas man ta matematika, kai sieloj skamba muzika? Muzika, kuri man reikalinga kaip oras, kaip ubagui -  riekė duonos, kaip mirštančiajam – Paskutinis patepimas...  

                       Ir dailė, ir literatūra man sukelia daug teigiamų emocijų ir padeda išreikšti save, bet muzika mane veikia stipriausiai. Nesistebiu: nustatyta, jog muzikos emocinis poveikis yra triskart didesnis už literatūros ir penkiskart už vaizduojamosios dailės poveikį, todėl visame pasaulyje muzika plačiai naudojama kaip relaksacinė, profilaktinė ir gydomoji priemonė. Prisimenu, mama man pasakojo, jog ji, besilaukdama manęs, kasdien klausydavosi mėgstamos muzikos. Ją tai ramino, o man muzika padėjo augti ir vystytis. Esu dėkinga mamai, kad ji, niūniuodama lopšines, atvedė mane į paslaptingą garsų pasaulį. Į tą pasaulį, kuriame lig šiol slepiuosi, kai būna gera arba kai daugiau nėra kur pasislėpti. Beje, tokias dienas aš vadinu ,,kampučio“ dienomis: tūnai kamputy sau viena, grauži nagus, o liūdesys graužia tau širdį, kalbiesi pati su savimi, o šalia ji, mano guodėja ir ramintoja, mano geriausia draugė muzika.

                      Sakyk, ar tu  žinai, kas yra meilė? Per anksti? O ne! Ačiū dievui, aš jau žinau. Pasakysiu ir tau, jog meilė ir muzika yra labai panašu. Man meilė – tai tūkstančiai skruzdžių, bėgiojančių po visą kūną. Tu manai, kad išgirdus gerą dainą būna kitaip? Būna lygiai taip ir dar baisiau. Ne skruzdės, o tiesiog milijonai termitų bėgioja kūnu ir braunasi į mano sielą... Ir tada aš tyliai sau niūniuoju žodžius: ,,Aš mylėjau tave tau nežinant./Tau nežinant tave aš myliu...“ Kam dainose reikalingas tų pačių žodžių kartojimas? Jis suteikia grožio ir graudumo. Argi negražu, paklausyk: ,,Teka, teka šviesi saulė./ Teka, teka šviesi saulė per girelį...“ Matai, saulė teka. Teka ir sako, kad šiandien aušta dar viena nuostabi diena, kupina tylos ir muzikos. Pasakysiu tau, jog šitam ,,beprotiškai fantastiškam“ pasauly tyla man kartais - pati gražiausia muzika: tik tyloje aš išgirstu, kaip ilgesingai gieda ryto paukštis ir ką man kužda mana nerimstanti širdis.

                      Užsikemšu ausis. Bandau įsivaizduoti, kaip aš gyvenčiau nieko negirdėdama. Ar ilgai ištverčiau? Nežinau. Būtų nyku ir tuščia. Tada kalbėčiau rankomis ir akimis. Ir širdimi. Kaip tu kalbėjai man tą šiltą Joninių vakarą. Kalbėjai tol, kol aš supratau, jog tu puikiai jauti muzikos virpesius, o garsą suvoki daug subtiliau nei aš. Pažindama tave, aš tapau turtingesnė. Tik dabar supratau, jog negalią turiu aš, ne tu. Man reikia mokytis. Mokytis ne tik imti, bet ir duoti. Mano mokytoja bus muzika: ji skatins mano teigiamas emocijas, o teigiami jausmai skatins teigiamas mintis, o teigiamos mintys – teigiamus darbus.

                      Na ir prirašiau... Tikiuosi, tu mane suprasi. Sakau tau sudie ir tikiu, jog mes greitai pasimatysime.

P.S. Esu tikra - jei kada nors pasaulis man atsitvertų tylos siena, nelikčiau viena: šalia būtų dvi nuoširdžios mano draugės – tu ir muzika.

                                                                                                                                                                                                                                             Rasa